Atsiliepimai
Aprašymas
Ryškiausios mūsų istorijos asmenybės ir šiandien menkai žinomi, bet Lietuvai nusipelnę žmonės. Erdvios vilos ir dailūs medinukai. Itališkos architektūros mados ir kalbos šeštadieniai, kuriuose gimsta lietuviški žodžiai. Knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaunas dar tik laukia sužydėjimo. Pirmąkart jame apsilankantis italų žurnalistas Giuseppe Salvatore susiima už galvos: negali būti, kad toks neišvaizdus, menkas ir dvokiantis bažnytkaimis tapo Europos šalies sostine. Tiesa, vėliau jo nuomonė apie Kauną kardinaliai pasikeis, bet juk pasikeis ir pats Kaunas.
Pravėrus dešimties namų duris ir susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai jų kurtų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak prof. Danutės Gailienės, jie mums padarė.
Galbūt ateityje, kai sulauks restauratorių rankų, Petro Klimo vilos „Eglutė“ sienos atskleis dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kaip Leonardo da Vinci „Mona Liza“, kurios reprodukcija daugybę metų kabėjo Klimų namuose. Vėliau paveikslą savo namuose pasikabino P. Klimo brolio anūkas Remigijus Gulbinas. Tik prieš kelerius metus su žmona nusprendę atnaujinti jo rėmus ir išėmę reprodukciją apstulbo: po „Monos Lizos“ šypsena visus tuos metus slėpėsi kitas išspausdintas kūrinys – „Tautiška giesmė“.
„Namai ir likimai“ – tai ne tik tarpukario Kauno istorija. Tai mūsų visų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai.
Ryškiausios mūsų istorijos asmenybės ir šiandien menkai žinomi, bet Lietuvai nusipelnę žmonės. Erdvios vilos ir dailūs medinukai. Itališkos architektūros mados ir kalbos šeštadieniai, kuriuose gimsta lietuviški žodžiai. Knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaunas dar tik laukia sužydėjimo. Pirmąkart jame apsilankantis italų žurnalistas Giuseppe Salvatore susiima už galvos: negali būti, kad toks neišvaizdus, menkas ir dvokiantis bažnytkaimis tapo Europos šalies sostine. Tiesa, vėliau jo nuomonė apie Kauną kardinaliai pasikeis, bet juk pasikeis ir pats Kaunas.
Pravėrus dešimties namų duris ir susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai jų kurtų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak prof. Danutės Gailienės, jie mums padarė.
Galbūt ateityje, kai sulauks restauratorių rankų, Petro Klimo vilos „Eglutė“ sienos atskleis dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kaip Leonardo da Vinci „Mona Liza“, kurios reprodukcija daugybę metų kabėjo Klimų namuose. Vėliau paveikslą savo namuose pasikabino P. Klimo brolio anūkas Remigijus Gulbinas. Tik prieš kelerius metus su žmona nusprendę atnaujinti jo rėmus ir išėmę reprodukciją apstulbo: po „Monos Lizos“ šypsena visus tuos metus slėpėsi kitas išspausdintas kūrinys – „Tautiška giesmė“.
„Namai ir likimai“ – tai ne tik tarpukario Kauno istorija. Tai mūsų visų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai.
Atsiliepimai